BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Prieš teismą stojo LR generalinė prokuratūra, teisingumo ministerija, policijos departamentas ir Kauno apskrities vyriausiasis policijos komisariatas

Perspausdinta iš portalo „Laisvas laikraštis“

http://www.laisvaslaikrastis.lt/index.php?option=com_content&view=article&id=3747:pries-teisma-stojo-lr-generaline-prokuratura-teisingumo-ministerija-policijos-departamentas-ir-kauno-apskrities-vyriausiasis-policijos-komisariatas&catid=31&Itemid=101

Vilniaus apygardos teismui

APELIANTAS ieškovas Zigmantas Šegžda

ATSAKOVAS:

Lietuvos Respublika, atstovaujama Generalinės prokuratūros,

Kodas 288603320, adresas: Rinktinės g, 5A, Vilnius

Atsakovo atstovai:

Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kauno apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas,

Institucija, priėmusi nutartį: Vilniaus miesto apylinkės teismas

APELIACINIS SKUNDAS

Dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. sausio 25 dienos sprendimo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo

Civilinė byla Nr. e2-1120-871/2017

2017 m. vasario 20 d., Vilnius

Ieškinio suma:EUR

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Ieškovas 2016-01-22 11.45 val. laikinai sulaikytas, 2016-01-24 10.00 val. paleistas į laisvę. 2016-01-23 ieškovui pranešta apie įtarimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 str. 1 d.. 2016-01-24 ieškovui skirta kardomoji priemonė - rašytinis pasižadėjimas neišvykti įpareigojant ieškovą nepasišalinti iš gyvenamosios vietos Kaune. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūroje 2016-01-26 gautas ieškovo pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, o 2016-01-27 gautas ieškovo pareiškimas dėl 2016-01-24 paskirtos kardomosios priemonės – rašytinio pasižadėjimo neišvykti panaikinimo. 2016-02-11 Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros antrojo skyriaus prokuroro nutarimu nutarta nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-03430-16, nes nepadaryta veika, turinti nesunkaus nusikaltimo, numatyto LR BK 145 str. 1 d., požymių; panaikinti 2016-01-24 paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Ieškovas 2016-06-09 pateiktu ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Generalinės prokuratūros, atstovaujamai Policijos departamento prie VRM ir Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos ieškovo naudai … EUR neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Renata Beinoravičienė 2017-01-25 sprendimu Zigmanto Šegždos ieškinį atmetė. Su Pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinku, todėl teikiu skundą dėl bylos peržiūrėjimo apeliacine tvarka.

2. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliantas Zigmantas Šegžda mano, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo (toliau - Pirmosios instancijos teismas) teisėja Renata Beinoravičienė skundžiamą sprendimą priėmė neištyrusi visų reikšmės bylai turinčių aplinkybių, pažeidė, netinkamai išaiškino materialinės teisės normas (CPK 330 str.), pažeidė procesinės teisės normas (CPK 329 str.), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles - įrodymai ištirti šališkai, pažeidė įrodymų leistinumo taisykles (CPK 176-182), todėl teismo sprendimas naikintinas.

CK 6.271 str. 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. To paties straipsnio 3 dalis išaiškina, kad įstatyme vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams. To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) pripažino, kad valstybės civilinė atsakomybė gali atsirasti ne tik dėl neteisėto teisėsaugos institucijų veikimo ar neteisėto neveikimo, bet ir dėl nevykdymo bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.1 d., 6.263 str.1 d.) (LAT 2009-11-30 nutartis, bylos Nr. 3K-3-534/2009; LAT 2003-05-08 nutartis, bylos Nr. 3K-7-381/2003).

Žalos atlyginimo už neteisėtą sulaikymą, neteisėtą procesinės prievartos priemonių pritaikymą klausimas reglamentuojamas Civilinio kodekso 6.272 str., kuriame numatyta valstybės atsakomybė už neteisėtus ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo veiksmus. BPK 44 str. 4 d. numatyta, kad kiekvienas asmuo, kuris buvo nepagrįstai sulaikytas ar suimtas, turi teisę į žalos atlyginimą įstatymų nustatyta tvarka.

LAT 2006 m. birželio 7 d. nutartyje pažymėjo, kad CK 6.272 straipsnio 1 dalies norma yra taikoma tiesiogiai. Civilinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl šios normos pagrindu pareikšto reikalavimo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka kitose (baudžiamosiose) bylose buvo skundžiamas procesinis veiksmas, dėl kurio, ieškovo teigimu, buvo padaryta žala. Be to, tuo atveju, kai patikrinus ikiteisminio tyrimo pareigūnų atliktų procesinių veiksmų teisėtumą baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, kad jie buvo teisėti, civilinę bylą nagrinėjantis teismas gali padaryti kitokią išvadą, ir pripažinti juos neteisėtais, jeigu civilinėje byloje nustato kitas esmines aplinkybes (nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-183/2006).

Dėl civilinės atsakomybės ir žalos atlyginimo LAT nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-506, priimta 2007 m. gruodžio 21 d. nusprendė:

“Sprendžiant žalos atlyginimo klausimą, kaip apibrėžta Civilinio kodekso 6.272 straipsnyje, <…> šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka įrodinėti nereikia. Šios aplinkybės nurodytos CPK 182 straipsnyje. Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo institucijų (prokurorų) nutarimais konstatuoti faktai, skirtingai nuo teismo sprendimu ar nuosprendžiu konstatuotų faktų, pagal CPK 182 straipsnio 2 ir 3 punktus nėra prejudiciniai <…> Taigi pagal nustatytą įstatyminį reglamentavimą ir teismų formuojamą praktiką, spręsdamas CK 6.272 straipsnyje nustatytus žalos atlyginimo klausimus, kai reikalavimas atlyginti žalą pareikštas dėl ikiteisminio tyrimo prokuroro neteisėtai paskirtos kardomosios priemonės, savo išvadas teismas grindžia bet kokiais faktiniais duomenimis, kuriais remdamasis konstatuoja aplinkybes, pagrindžiančias šalių reikalavimus arba atsikirtimus, ir kitokiomis aplinkybėmis, turinčiomis reikšmės bylai teisingai išspręsti <…>”.

Dėl Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų byloje Nr. 01-1-03430-16 turėjau kreiptis į Vilniaus miesto Šeškinės poliklinikos medikus dėl patirto sužalojimo. Dėl patirto sužalojimo ir streso, kilusio dėl žiauraus elgesio su manimi, man konstatuotas laikinas nedarbingumas. Įvykiai Kauno policijos areštinėje buvo detaliai aprašyti internetinio portalo „Laisvas laikraštis“ publikacijose. Dėl neteisėtų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmų patyriau pažeminimą, patyriau didelius neigiamus dvasinius išgyvenimus bei sukrėtimus, nepatogumus, nes negalėjau normaliai gyventi, prisimindamas sulaikymo metu patirtą siaubą, kankinimus ir grasinimus atimti man gyvybę.

Pažymėtina tai, kad 2016-01-22 14.40 val. policijos pareigūnams pristačius ieškovą į Kauno apskrities priklausomybės ligų centrą, medicininės apžiūros aktą surašiusi gydytoja įspėjo, kad ieškovui nustatytas 221/163 mmHg arterinis kraujo spaudimas (AKS). Tai reiškia, kad dėl neteisėto sulaikymo sukelto streso pakilus itin aukštam kraujo spaudimui buvo iškilęs pavojus ieškovo gyvybei (priešinsultinė-priešinfarktinė būklė). Taigi, ieškovui privalėjo būti suteikta skubi medicininė pagalba.

Ieškovas, reikalaudamas atlyginti neturtinę žalą, neturi pareigos įrodinėti, kad dėl žalos padarymo kalti pareigūnai ar teismas. LAT praktikoje yra išaiškinta, kad, siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus, turi būti įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese (LAT 2012-10-3 nutartis, bylos Nr.3K-3-414/2012; LAT 2014-01-10 nutartis, bylos Nr. 3K-3-129/2014).

1. Dėl ieškovo neteisėto sulaikymo 2016-01-22 dieną nuo 11.11 val. iki 13.42 val.

Remdamasis ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-03430-16 duomenimis ieškovas Pirmosios instancijos teisme pagrindė aplinkybę, kad 2016-01-22 Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai nuo 11 val. 11 min. iki 13 val. 42 min. Zigmantui Šegždai de facto buvo neteisėtai atėmę laisvę.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai (policija), taikydami ieškovo sulaikymą, savo veiksmais nepažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) įtvirtintų teisės normų. Teismas nurodė, kad nebuvo pažeista BPK 140 str. 5 d., nes laikino sulaikymo protokolas surašytas per protingą laiką nuo faktinio asmens sulaikymo momento.

Apeliantas nesutinka su Pirmosios instancijos teismo išvada.

Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad 2016-01-22 11.11 val. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Santakos policijos komisariato patrulis automobiliu BFK 916 atvyko į menamo įvykio vietą Kaune. Tą dieną nuo 11 val. 11 min. atvykę du policijos pareigūnai atėmė ieškovo laisvę, neleisdami jam laisvai palikti gyvenamosios patalpos. Nuo 11 val. 11 min. iki 11 val. 45 min. policijos pareigūnai pirmąsias 10 minučių bendravo su ieškovu ir T.Š., o paskui davė nurodymą ieškovui susiruošti vykti į policiją.

Policijos pareigūnų veiksmai negali būti laikomi kvietimu į apklausą, nes jie neatitiko BPK 182 str. 2 d. reikalavimų. Ši nuostata iš tiesų numato, kad asmuo gali būti kviečiamas žodžiu. Tačiau ji neapriboja jo ar jos sprendimo dalyvauti arba ne; tokių priemonių teisinės pasekmės išvardytos 182 straipsnio 1 dalyje. Šioje byloje buvo akivaizdu, kad ieškovas neturėjo pasirinkimo laisvės ar teisės nepaklusti policijos pareigūnų nurodymui. Be to, jis buvo įpareigotas vykti kartu su jais jų automobiliu. Todėl ieškovas laiko, kad faktiškai buvo sulaikytas 2016-01-22 11 val. 11 min., o ne teismo sprendime nurodytu vėlesniu laiku - 11 val. 45 min., kai Z.Šegžda policijos pareigūnų buvo išvestas iš patalpų, esančių adresu: … Kaune. 12.09 val. kartu su visais jam priklausančiais daiktais iš ieškovo buvo paimti du telefonai, todėl jis negalėjo paskambinti advokatui ir savo artimiesiems. Policijos tyrėja Raimonda Piliutienė ieškovui pateikė asmens kratos protokolą tik 13 val 42 minutės, t,y. pateikė iš karto su įtariamojo laikino sulaikymo protokolu. Su minėtais protokolais Zigmantas Šegžda neturėjo galimybės susipažinti, policijos tyrėjai protokoluose nurodė, kad Zigmantas Šegžda atsisakė pasirašyti dokumentus. Pažymėtina, kad ieškovas reikalavo, kad pagal nustatytą kratos tvarką būtų daromas garso ir vaizdo įrašas (BPK 149 str. 9 d.). Laikino sulaikymo protokolas ieškovui buvo surašytas policijoje 2016-01-22 d. 13.42 valandą, praėjus 2 val. 31 min. nuo jo sulaikymo momento 11 val. 11 min., t.y. buvo pažeista BPK 140 str. 5 d. teisės norma, kad apie asmens sulaikymą per įmanomai trumpiausią laiką ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras surašo laikino sulaikymo protokolą.

Ieškovas buvo patalpintas areštinėje dviem paroms iki 2016-11-24. Ieškovas teisme taip pat ginčijo jo laikiną sulaikymą ir patalpinimą areštinėje BK 145 str. 1d. pagrindu. Jo atveju tokio pagrindo nebuvo, nes jis nebuvo užkluptas nusikaltimo vietoje (in flagrante delicto) ir neturėjo ketinimo slėptis.

Iš įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad pranešimas apie įtarimą dėl galimai atliktos nusikalstamos veikos ieškovui buvo įteiktas kitą dieną - 2016-01-23 d. 10 val.15 min., t.y. beveik po 20 valandų nuo laisvės atėmimo ieškovui momento. Taigi ieškovui tik po 20 valandų nuo sulaikymo momento buvo paaiškinta, kokiu pagrindu jis buvo sulaikytas.

Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad, vadovaudamasis BPK 179 str., ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo surašyti įtariamojo ar liudytojo apklausos protokolą apklausos metu ar iš karto po jos. Teismas nustatė, kad ieškovas buvo apklaustas tik kitą dieną - 2016-01-23 10 val. 50 min. surašant įtariamojo apklausos protokolą. Todėl ieškovui nebuvo išaiškintos jo teisės pagal BPK 183 ir 187 straipsnius nei kaip liudytojo, nei kaip įtariamojo. Europos Žmogaus Teisių Teismo nuomone, toks elgesys kelia didelį susirūpinimą, nes panašu, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai naudojo taktiką, kai asmuo iš pradžių atvežamas duoti parodymų kaip liudytojas ar visai nesuteikiant jokio procesinio statuso, nors iš tiesų laikomas įtariamuoju. Tokiu būdu įtariamam asmeniui gali būti atimta galimybė pasinaudoti teisingo bylos nagrinėjimo procesinėmis garantijomis, nebuvo užtikrinta asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu (žr., mutatis mutandis, EŽTT Salduz v. Turkey [GC], no. 36391/02, § 54, 2008).

BPK 44 str. 2 d. teisės norma numatyta, kad kiekvienam sulaikytajam ar suimtajam nedelsiant jam suprantama kalba turi būti pranešama, dėl ko jis sulaikomas ar suimamas. Policijos pareigūnai nuo ieškovo sulaikymo momento iki 2016-01-23 d. 10 val.15 min.(pranešimo apie įtarimą įteikimo momentas), t.y. beveik 20 valandų jam nepranešė, dėl ko jis buvo sulaikomas ir patalpinamas į areštinę. 2016-02-08 tarnybiniame pranešime Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės vyr. postinė Jurgita Eizaitienė parodė, kad 2016-01-22 apie 20.20 val. ieškovas reikalavo, kad jam būtų surengtas susitikimas su areštinės viršininku arba bylą tiriančiu pareigūnu; postinė bandė ieškovui paaiškinti, „kad tyrėjas iš anksto mus neinformuoja kada jis ateis“.

Apeliantas nesutinka, kad 20 valandų delsimo terminas atitinka sąvokos „nedelsiant“ apibrėžimą ir teigia, jog nebuvo užtikrinta ieškovo asmens teisių apsauga baudžiamojo proceso metu, tad konstatuoja BPK 44 str. 2 d. teisės normos pažeidimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantas konstatuoja, kad 2016-02-22 12.10 val. policijoje iš karto be jokio paaiškinimo iš ieškovo paėmę visus asmeninius daiktus ir jį nedelsdami uždarę į laikino sulaikymo patalpą, o paskui 48 valandas ieškovą laikydami policijos areštinėje, policijos pareigūnai turėjo tikslą įbauginti ieškovą tam, kad išgautų iš jo prisipažinimą dėl nebūto nusikaltimo.

Apeliantas konstatuoja, kad Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju ikiteisminio tyrimo pareigūnai, taikydami ieškovo sulaikymą, savo veiksmais nepažeidė BPK įtvirtintų teisės normų - BPK 44 str. 2 d. , 140 str. 5 d., 179 str., 182 str. 2 d. 183 ir 187 str., netinkamai išaiškino materialinės teisės normas (CPK 330 str.).

2. Atitiktis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 ir 2 daliai

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) pažymėjo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencijos) 5 straipsnis įtvirtina pagrindinę teisę, t.y. apsaugą nuo valstybės savavališko kišimosi į asmens teisę į laisvę. Įtvirtindama „teisę į laisvę” Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis užtikrina asmens fizinę laisvę; jos tikslas yra užtikrinti, kad niekam savavališkai nebūtų atimta laisvė:

1. Kiekvienas žmogus turi teisę į laisvę ir asmens neliečiamybę. Niekam negali būti atimta laisvė kitaip, kaip šiais atvejais ir pagal įstatymo nustatytą tvarką:

b) kai jis teisėtai suimamas ar sulaikomas už tai, kad neįvykdė teismo teisėto sprendimo, arba kai norima garantuoti kokio nors įstatymo numatyto įsipareigojimo vykdymą;

c) kai jis teisėtai suimamas ar sulaikomas, kad būtų pristatytas kompetentingam teismo pareigūnui, pagrįstai įtariant padarius nusikaltimą ar kai pagrįstai manoma, jog būtina užkirsti kelią padaryti nusikaltimą, arba manoma, kad jis gali pabėgti jį padaręs <…>.“

EŽTT taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis aiškiai numato, kad šios garantijos taikomos „visiems”. Konvencijos 5 straipsnio dalies nuo (a) iki (f) punktuose įtvirtintas baigtinis leistinų laisvės atėmimo pagrindų sąrašas, dėl kurių asmenims gali būti atimta laisvė, ir joks laisvės atėmimas nebus laikomas teisėtu, jei neatitiks bent vieno iš nustatytų pagrindų. Kai sprendžiama dėl sulaikymo „teisėtumo”, įskaitant tai, ar buvo laikomasi „įstatymų nustatytos tvarkos”, Konvencija iš esmės nukreipia į nacionalinę teisę ir nustato pareigą laikytis materialinės ir procesinės nacionalinės teisės nuostatų. Tačiau, atitikimo nacionalinei teisei nepakanka: Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis taip pat reikalauja, kad bet koks laisvės atėmimas būtų vykdomas siekiant apsaugoti asmenį nuo savivalės. Pagal vieną iš pagrindinių principų sulaikymas, kuris yra savavališkas, negali būti suderinamas su Konvencijos 5 straipsnio 1 dalimi, o 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta „savivalės” sąvoka yra platesnė nei nacionalinės teisės nesilaikymas, todėl laisvės atėmimas gali būti teisėtas pagal nacionalinę teisę, tačiau vis dėlto savavališkas ir todėl prieštaraujantis Konvencijai (žr. EŽTT Creangă v. Romania [GC], no. 29226/03, § 84, 2012-02-23).

Galiausiai EŽTT pažymėjo, kad sulaikymo protokolo nebuvimas pats savaime laikytinas pačiu rimčiausiu pažeidimu, nes pagal nusistovėjusią Teismo praktiką, nefiksuotu suėmimu yra visiškai paneigiamos esminės Konvencijos 5 straipsnio garantijos ir tai reiškia patį sunkiausią šio straipsnio pažeidimą. Protokolo apie tokius duomenis kaip sulaikymo data, laikas, vieta, sulaikomo asmens vardas, pavardė, sulaikymo priežastys bei sulaikančiojo asmens vardas ir pavardė nebuvimas laikytinas neatitinkančiu teisėtumo reikalavimo ir pačios Konvencijos 5 straipsnio paskirties (žr. EŽTT Fedotov v. Russia, no. 5140/02, § 78, EŽTT 2005-10-25; Menesheva v. Russia, no. 59261/00, § 87, 2006-III; ir EŽTT Belousov v. Russia, no. 1748-1702, § 72, 2008-10-02).

Šioje byloje nustačius, kad ieškovas nuo 2016-01-22 d. 11 val. 11 min. buvo policijos pareigūnų žinioje, o laikino sulaikymo protokolas buvo surašytas po 2 valandų ir 31 minutės, vis dėlto atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiame dokumente ieškovo sulaikymo laikas nurodytas 13.42 val. Taigi, tinkamo protokolo apie pareiškėjo sulaikymą nebuvimas sudaro pagrindą teismui pripažinti, kad jo sulaikymas nurodytu laikotarpiu pažeidė BPK 179 straipsnį, kuriuo remiantis, visi tyrimo veiksmai privalo būti fiksuojami, ir prieštaravo Konvencijos 5 straipsnyje išdėstytiems reikalavimams, susijusiems su tinkamu laisvės atėmimo fiksavimu (žr., mutatis mutandis, EŽTT Anguelova v. Bulgaria, no. 38361/97, § 157, 2002-IV; Menesheva, cituota pirmiau, §§ 87-89 ir Belousov, cituota pirmiau, § 73). Atsižvelgęs į ikiteisminio tyrimo pareigūnų sąmoningą vengimą tinkamai taikyti minėtą teisės nuostatą, apeliantas taip pat konstatuoja, kad ieškovo sulaikymas iki 13.42 val. buvo „savavališkas” (žr. EŽTT Mooren v. Germany, no. 11364/03, § 78 2009-07-09, , EŽTT 2012-12-11 sprendimas, Venskutė v. Lietuvą, peticijos Nr. 10645/08)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliantas daro išvadą, kad dėl savavališko apelianto laisvės atėmimo 2016-01-22 d. nuo 11 val. 11 min. iki 13.42 val., buvo pažeista Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis.

Be to, Konvencijos 5 straipsnio 2 dalis užtikrina, kad:

„kiekvienam suimtajam turi būti nedelsiant jam suprantama kalba pranešta, dėl ko jis suimtas ir kuo kaltinamas.“

Atsižvelgiant į tai, kad 20 valandų buvo delsiama ieškovui pranešti, dėl ko buvo jam atimta laisvė, apeliantas daro išvadą, kad buvo pažeista Konvencijos 5 straipsnio 2 dalis.

3. Dėl Z.Šegždos neteisėto sulaikymo 2016 m. sausio 22 - 24 dienomis

Ieškovas pateikė Lietuvos valstybei ieškinį dėl žalos, atsiradusios dėl jo neteisėto sulaikymo 2016 m. sausio 22 - 24 dienomis, atlyginimo ir ieškinio reikalavimą pagrindė toliau pateikta teisine argumentacija.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, taikydami ieškovo sulaikymą, savo veiksmais nepažeidė BPK įtvirtintų teisės normų. Teismas, įvertinęs ieškovo sulaikymo aplinkybes, padarė išvadą, kad 2016-01-22 d. 11.11 val. į ieškovo gyvenamąją vietą atvykę policijos patruliai Tomas Petraška ir Vidas Vabuolas „turėjo pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą pagrįstai manyti, jog galimai buvo padaryta nusikalstama veika, todėl turėjo ne tik teisę, bet ir pareigą imtis įstatymo numatytų veiksmų informacijai patikrinti.“

Apeliantas nesutinka su Pirmosios instancijos teismo išvada.

2016-01-22 13.42 valandą policijos surašytame įtariamojo laikino sulaikymo protokole nurodyta, kad ieškovo sulaikymo pagrindas – „užkluptas darant nusikalstamą veiką, sulaikomas 48 valandoms.“ T.Š. parodė, kad 2016-01-22 apie 9 val. ieškovas jai grasino. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016-01-22 10.58 val. buvo gautas T.Š. pranešimas apie psichologinį smurtą. Taigi, T. Š. apie įvykį policijai pranešė po 2 valandų nuo menamo įvykio, Policijos patruliai Tomas Petraška ir Vidas Vabuolas savo akimis nematė T.Š. nurodyto įvykio, nes atvyko po 2 valandų. Policijos patrulis Vidas Vabuolas savo 11.30 val surašytame tarnybiniame pranešime nenurodė, kad savo akimis matė kokius nors smurtinius veiksmus ar kitą nusikalstamą veiką, bet tik nurodė, kad iš T.Š. žodžių jis sprendė, kad „T.Š. buvo išsigandusi, teigė bijanti, vyko psichologinis smurtas.“ Patrulio Vido Vabuolo teiginys „vyko psichologinis smurtas“, galėjo reikšti, kad patrulis suprato, jog supykusi T.Š. koneveikė ieškovą.. Beje, ko gero, taip ir buvo, nes patrulis Vidas Vabuolas savo ataskaitoje užfiksavo supykusios T. Š. plūdimąsi.

Pirmosios instancijos teismas padarė abstrakčią išvadą, kad jog ieškovo gyvenamąją vietą atvykę policijos patruliai „turėjo pareigą imtis įstatymo numatytų veiksmų informacijai patikrinti“, tiesiogiai nenurodydamas, kad pastarieji turėjo teisę sulaikyti ieškovą. BPK 140 str. 1 d. nustatyta, kad prokuroras, ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar kiekvienas asmuo gali sulaikyti asmenį, užkluptą darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo. Policijos patruliai negalėjo užklupti ieškovo darant nusikalstamą veiką ar tuoj po jos padarymo, nes atvyko po 2 valandų nuo menamo įvykio. Patruliai nenustatė fizinio smurto fakto, apie tai nepranešė ir T.Š. Atvykę pas ieškovą, jie rado ieškovą dirbantį kompiuteriu, ieškovas nebandė priešintis, bėgti (slėptis). Patruliai nesiėmė „įstatymo numatytų veiksmų informacijai patikrinti“ - neįvertino, kad T. Š. galėjo nesuprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, nesivadovavo ieškovo paaiškinimu, kad ieškovas internetiniame portale „Laisvas laikraštis“ publikavo daug straipsnių reikšdamas nuomonę dėl teisėsaugos ir teismų veiklos, tad patruliai galėjo būti panaudoti kaip įrankis susidoroti su teisėsaugai neparankiu asmeniu.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliantas konstatuoja, kad policijos patruliai nepagrįstai ir neproporcingai taikė procesinės prievartos priemonę – ieškovo sulaikymą pagal BPK 140 str. 1 d.

Apeliantas teigia, kad Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo ( toliau – ANSAAĮ) 6 str. 1 d., kad juo remiantis policijos patruliai turėjo teisę sulaikyti ieškovą. ANSAAĮ 6 str. 1 d. nuostata, kad „policijos pareigūnas, užfiksavęs smurto įvykį, nedelsdamas imasi priemonių apsaugoti smurtą patyrusį asmenį, pradeda ikiteisinį tyrimą.“, negali būti aiškinama kaip pagrindas taikyti procesinės prievartos priemonę – asmens sulaikymą. Juolab, kad jokio smurto įvykio policijos patruliai savo akimis nematė ir jo užfiksuoti negalėjo.

Be to, Pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką susijusią su neteisėtu laisvės atėmimu. EŽTT pateikė „pagrįsto įtarimo“ apibrėžimą (reasonable suspicion), kuris atitinka „pagrįsto manymo“ sąvoką:

„Pagrįstas įtarimas suponuoja, kad esantys faktai arba informacija leidžia objektyviam stebėtojui spėti, kad įtariamas asmuo gali būti padaręs nusikalstamą veiką, numatytą baudžiamajame kodekse.“ (EŽTT, Fox, Campbell and Hartley v. the United Kingdom, 12244/86, 12245/86 and 12383/86, 30 August 1990).

EŽTT pažymėjo: „tačiau tai, kas galėtų būti „pagrįstu“, priklausys nuo daugelio aplinkybių. Nagrinėjamo ieškinio atveju, policijos pareigūnai rėmėsi parodymais asmens, kuris turėjo tikslą iškeldinti ieškovą iš gyvenamosios vietos, todėl vien tik nukentėjusiosios pareiškimai, kad ieškovas padarė nusikaltimą, nėra savaime pakankami, kad pagrįstų išvadą, jog „pagrįstas įtarimas“ egzistuoja. Tačiau valstybės pareigūnai, užuot išsamiai patikrinę faktus, patikrinę ar skundas yra tinkamai pagrįstas, tam, kad nustatytų buvimą pagrįsto įtarimo pareiškėją padarius nusikaltimą, iš tikrųjų sąmoningai siekė jį sulaikyti galimai dėl asmeninių interesų. Kitaip tariant, EŽTT pažymėjo, kad „nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas buvo sulaikytas (suimtas) neteisėtai ar dėl netinkamo bylos faktų išnagrinėjimo arba dėl bona fide („sąžiningos“) klaidos, teismai pareiškėjo suėmimo ir suėmimo termino pratęsimo atveju nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių egzistavimą pagrįsto įtarimo, jog pareiškėjas padarė nusikaltimą. Jei pareiškėjas būtų iš tikrųjų padaręs nusikaltimą ir būtų norėjęs daryti spaudimą nukentėjusiajam ar liudytojams arba sunaikinti įkalčius, jis būtų turėjęs daug laiko tai padaryti.“ (EŽTT, Stepuleac v. Moldova, 8207/06, 6 November 2007).

Pažymėtina, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, jog policijos pareigūnai neturėjo duomenų, kad ieškovas kėlė pavojų T.Š. , todėl kardomąją priemonę taikė ne siekdami apsaugoti jos interesus (sprendimo 12 puslapis, pastraipa 3). Taigi, pastaroji teismo išvada sudaro pagrindą konstatuoti, kad ieškovas buvo sulaikytas neteisėtai.

Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliantas konstatuoja, kad Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, taikydami ieškovo sulaikymą, nors neturėjo duomenų, kad ieškovas atliko menamą veiką arba kėlė pavojų T. Š. , savo veiksmais nepažeidė teisės normų - BPK 140 str. 1 d., ANSAAĮ 6 str. 1 d., netinkamai išaiškino materialinės teisės normas bei EŽTT praktiką (CPK 330 str.).

3. Dėl neteisėto procesinės prievartos priemonių pritaikymo

BPK 3 str. 1 d. 1 p. nustatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. 2016-01-22 Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate ieškovo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 145 str.1 d.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas pagrįstai, laikantis BPK reikalavimų (sprendimo puslapis 7, pastraipa 1). Be to, Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė išvadą, jog policijos pareigūnai neturėjo duomenų, kad ieškovas kėlė pavojų T. Š. (sprendimo 12 puslapis, pastraipa 3). Tai reiškia, kad tuo teismas pagrindė aplinkybę, jog ikiteisminio tyrimo pareigūnai neturėjo pakankamo pagrindo manyti, kad menamas grasinimas gali būti įvykdytas. Šią aplinkybę patvirtina 2016-02-11 Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro Juozo Bagdonavičiaus nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr,01-1-03430-16 padaryta išvada, kad nenustatyta, jog galimai išsakyti ieškovo žodžiai T.Š. atžvilgiu būtų pakankamu pagrindu manyti, kad grasinimas galėjo būti įvykdytas. Pagal BK 145 str.1 d atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą. jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Prokuroras Juozas Bagdonavičius 2016-02-11 nutarime padarė išvadą, kad ikiteisminio tyrimo medžiaga nenustatyta ir nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė – tikslas, tyčia įvykdyti inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, baudžiamasis procesas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas neteisėtai, kas suponuoja išvadą, kad procesinės prievartos priemonė – kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti ieškovui buvo paskirta neteisėtai.

Apeliantas teigia, kad Pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui kardomoji priemonė paskirta ne siekiant apsaugoti T.Š. interesus ar užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms (sprendimo puslapis 12, pastraipa 3) prieštarauja ANSAAĮ 5 str. 1 dalies imperatyviam reikalavimui skirti smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemones, esant „pagrįstam įtarimui“ jog įtariamas asmuo gali būti padaręs nusikalstamą veiką, numatytą baudžiamajame kodekse.

Apeliantas konstatuoja, jog Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadas, kad ikiteisminis tyrimas ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas pagrįstai, nepažeidžiant BPK reikalavimų, kad procesinės prievartos priemonių pritaikymas buvo teisėtas ir kad ieškovui kardomoji priemonė paskirta ne siekiant apsaugoti T.Š. interesus, netinkamai išaiškino materialinės teisės normas, numatytas BPK 3 str. 1 d. 1 p. bei ANSAAĮ 5 str. 1 d. (CPK 330 str.).

4. Dėl procesinės teisės normų ir įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo

Apeliantas mano, kad Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pažeidė procesinės teisės normas – CPK 14 str. įtvirtintą betarpiškumo principą (CPK 329 str.), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles - įrodymai ištirti šališkai, pažeidė įrodymų leistinumo taisykles (CPK 176-182).

CPK 14 str. 2 d. numatyta, kad teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą pagrindė įrodymais, kurie nebuvo ištirti teismo posėdyje – tai Vilniaus apygardos teismo 2015-04-07 nutartis priimta byloje Nr. 1S-433-149/2015 ir Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartis.

Be to, teismo posėdyje nebuvo tiriamas įrodymas – įtariamojo laikino sulaikymo protokolas. Tačiau teismo sprendime nurodyta, kad ieškovas atsisakė pasirašyti laikino sulaikymo protokolą. Kadangi minėtas įrodymas teismo posėdyje nebuvo tiriamas, ieškovui nebuvo suteikta galimybė paaiškinti, kad jis policijoje neturėjo galimybės susipažinti su laikino sulaikymo protokolu. Apeliantas mano, kad tuo teismas pažeidė CPK 235 str. 1 d.

Be to, Pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo tiriamas įrodymas - 2016-01-22 Kauno apskrities priklausomybės ligų centro medicininės apžiūros aktas Nr. 35. Tačiau teismo sprendime nurodoma, kad 2016-01-22 14.40 val. ieškovas pristatytas į Kauno apskrities Priklausomybės ligų centrą dėl patikrinimo. Pažymėtina, kad 2016-01-22 Priklausomybės ligų centro medicininės akte Nr. 35 nėra nurodyta, kad ant ieškovo kūno buvo pastebėtos sumušimo, sužeidimo žymės, kas įrodo, kad jos atsirado ieškovą mušant policijos areštinėje. Be to, Kauno apskrities priklausomybės ligų centro surašytame medicininės apžiūros akte ieškovui nustatytas 221/163 mmHg arterinis kraujo spaudimas (AKS). Tai įrodo, kad dėl nepagrįsto sulaikymo ir policijos pareigūnų elgesio ieškovas patyrė sunkiai pakeliamus išgyvenimus, o dėl sukelto streso pakilus itin aukštam kraujo spaudimui buvo iškilęs pavojus ieškovo gyvybei (priešinsultinė-priešinfarktinė būklė). Šį gyvybei pavojingą faktą medicinės apžiūros akte užfiksavusi gydytoja Valerija Novodzelskienė ir policijos tyrėja Raimonda Piliutienė privalėjo suteikti ieškovui skubią medicininę pagalbą. Tačiau su ieškovu buvo pasielgta nežmoniškai, nes jis buvo pristatytas ne į ligoninę, bet į policijos areštinę, kurioje buvo laikomas 40 valandų.

Apeliantas konstatuoja, kad ieškovui nustatytas kraujospūdis ir medikų bei policijos pareigūnų aplaidi reakcija į šį faktą įrodo, kad valstybės atstovai savo neveikimu nevykdė bendrosios pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, kas sudaro pakankamą pagrindą priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos ieškovo Zigmanto Šegždos naudai neturtinės žalos atlyginimą.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje nebuvo tiriamas įrodymas – VšĮ Kauno klinikinės ligoninės 2016-01-24 medicinos dokumentų išrašas ir kiti dokumentai, kuriuose užfiksuotos kraujosruvos ant ieškovo kūno, atsiradusios po mušimo Kauno policijos areštinėje 2016-01-23 dieną. 2016-01-24 medicinos dokumentų išraše užfiksuota, kad ieškovas buvo sumuštas 4 val. ryte. Tuo tarpu iš Kauno policijos areštinės ieškovas išėjo 2016-01-24 10.20 valandą, kas įrodo, kad kūno kraujosruvos atsirado dėl mušimo dar būnant policijos areštinėje.

Apeliantas konstatuoja, kad Pirmosios instancijos teismas, skundžiamame sprendime pasisakydamas dėl Vilniaus apygardos teismo 2015-04-07 ir Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016-09-23 nutarčių, teismo posėdyje neatlikęs įrodymų - įtariamojo laikino sulaikymo protokolo, 2016-01-22 Kauno apskrities priklausomybės ligų centro medicininės apžiūros akto Nr. 35, VšĮ Kauno klinikinės ligoninės 2016-01-24 medicinos dokumentų – tyrimo, pažeidė procesinės teisės normas – CPK 14 str. 2 d., (CPK 329 str.), pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-182).

Procesiniai klausimai: Prašau, kad byla apeliacinėje instancijoje būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, taip sudarant galimybę duoti žodinius paaiškinimus dėl ginčo dalyko, kas leistų tinkamai atskleisti bylos esmę.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271, 6.272 straipsniais bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso  326, 330 straipsniais, Apeliacinio teismo prašau:

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjos Renatos Beinoravičienės 2017 m. sausio 25 dienos sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1120-871/2017, panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos ieškovo Zigmanto Šegždos naudai … EUR neturtinės žalos atlyginimą.

Apeliantas Zigmantas Šegžda

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras