BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Viešųjų pirkimų tarnybos vadovė S.Jurgelevičienė: inkriminuota nusikalstama veika

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta norma nustato, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Teismas privalo tinkamai įgyvendinti įrodymų vertinimo taisykles, patikrinti kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertinti visus byloje esančius įrodymus, kaip visumą.

Iš baudžiamosios bylos Nr. 1-74-517/2016 medžiagos matyti, kad byloje apskritai nėra jokių objektyvių duomenų apie kaltinamojo Zigmanto Šegždos padarytą kokią nors nusikalstamą veiką, byloje nėra neginčijamų ir abejonių nekeliančių įrodymų, kad Zigmantas Šegžda padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 2 d. ir 145 str. 2 d.

Iš kaltinimo šalintinos inkriminuotos veikos, galimai padarytos 2013 – 2014 metais, dėl grasinimų nukentėjusiajai S.Jurgelevičienei ir dėl fizinio skausmo S.Jurgelevičienei sukėlimo, nes šios veikos neatitinka nusikaltimų, numatytų LR BK 140 str. 2 d alyje ir BK 145 straipsnio 2 dalyje, sudėties ar kitų nusikalstamų veikų objektyviųjų požymių. Iš bylos duomenų matyti, kad, be pačios nukentėjusiosios Sigitos Jurgelevičienės parodymų, daugiau byloje nėra surinkta duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad Zigmanto Šegždos veiksmai 2013 – 2014 metais būtų pasireiškę kaip nusikalstamos veikos sudėtis BK 140 str. 2 dalies ir BK 145 straipsnio 2 dalies prasme. Darytina išvada, kad tokia situacija laikytina gyvenamojo namo bendrasavininkių - Zigmanto Šegždos ir Sigitos Jurgelevičienės – ginču, susijusiu su nuosavybe ir turtinėmis teisėmis; be to, kitas pastarųjų civilinis ginčas buvo nagrinėjamas teisme, t.y. situacija, laikytina neturinčia nusikaltimo požymių.

Dėl BK 140 straipsnio 2 dalies taikymo byloje

2013 m. liepos 13 d. įsigaliojo nauja BK 140 straipsnio redakcija, kurios 2 dalyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą, jei veika padaryta savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.

BK 140 str. 2 dalyje kvalifikuojančius požymius „artimam giminaičiui ar šeimos nariui“ paaiškina BK 248 straipsnis, kurio 1 dalyje nurodyta, kad artimieji giminaičiai yra tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys, seneliai ir vaikaičiai, o pagal to paties straipsnio 2 d. šeimos nariai yra kartu su juo (nusikaltimą padariusiu asmeniu) gyvenantys tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai, seserys ir jų sutuoktiniai, taip pat nusikaltimą padariusio asmens sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo nusikaltimą padaręs asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos (partnerystė), sutuoktinio tėvai.

Tačiau ir įvedus kvalifikuojančius požymius„artimam giminaičiui ar šeimos nariui“ BK numatytos šeimos narių ir artimų giminaičių sąvokos neapima visų sąvokos „artima aplinka“ numatytų atvejų. Pagal BK 140 str. 2 d. asmuo neatsakys, jei smurtavo prieš asmenį, su kuriuo praeityje buvo susietas santuokos, partnerystės ar svainystės ryšiais, prieš asmenį, su kuriuo kartu gyvena ir tvarko bendrą ūkį ( Toliau pateikiu įrodymus, kad galimai padarytos veikos metu šalys nebuvo susieti partnerystės santykiais.

Nukentėjusioji S.Jurgelevičienė 2014.03.03 ieškinyje dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo nurodė, kad „2013 metų pavasarį mūsų su atsakovu (Z.Šegžda) santykiai pašlijo galutinai.“ „Šiuo metu su atsakovu vis dar gyvename viename name, kadangi pusė namo nuosavybės teise priklauso man, kita pusė – atsakovui. Tačiau bendro ūkio nebevedame ir kaip šeima negyvename.“

2014.04.16 Buities tyrimo akte (t.1, b.l. 110), surašytame socialinės darbuotojos Reginos Pečiulienės nurodyta Z.Šegždos ir S.Jurgelevičienės „giminystės laipsnis“ sugyventinis, šiuo metu nutraukti santykiai, tėvai veda atskirą ūkį, tačiau gyvena tose pačiose namuose.

2014-05-05 Vilniaus apygardos VPK Vilniaus rajono policijos komisariato Maišiagalos policijos nuovados tyrėjos surašytame liudytojo apklausos protokole apklausiama Sigita Jurgelevičienė mane vadina „buvusiu sugyventiniu“, Sigita Jurgelevičienė parodė, kad nuo 2013 metų pavasario paaštrėjus konfliktui, ji nusprendė su Zigmantu Šegžda daugiau kartu nebūti, kas reiškia, kad Zigmantas Šegžda nėra Sigitos Jurgelevičienės sugyventinis (partneris) nuo 2013 metų pavasario.

2015-03-27 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartyje teisėja Genovaitė Didjurgienė nustatė, kad 2012-03-12 Sigitai Jurgelevičienei gyvenant su pareiškėju Zigmantu Šegžda gimė duktė Saulė Viltautė Šegždaitė, Sigita Jurgelevičienė nuo 2013 m. rudens nebegyvena kartu.

Darytina išvada, kad šiuo atveju veika privalėtų būti kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 dalyje kvalifikuojančius požymius – „tas, kas mušdamas arba kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą“. Todėl BPK 407-408 straipsnių pagrindu nukentėjusioji turi galimybę pasinaudoti teise pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal BK 140 str. 1 dalį.

BK 140 straipsnio tikslas – apsaugoti žmogų nuo fizinio skausmo sukėlimo. BK 140 straips­nis kriminalizuoja vieną iš lengvesnių fizinio smurto padarinių – fizinio skausmo sukėlimą. Reikėtų paminėti, kad fizinis smurtas ne visada sukelia fizinį skausmą, o ir ne kiekvienas sukeltas fizinis skausmas yra pavojingas, neteisėtas ir žalingas. Nepakanka formalaus konstatavimo, kad yra sukeltas fizinis skausmas. Sukelto skausmo intensyvumas ir stiprumas, taip pat skausmo keliamas pavojus konkretaus žmogaus sveikatai ar gyvybei yra baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijai. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina analizuoti, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, ar padaryta žala, ar yra pakankamai tai įrodančių duomenų.

Kasa­cinėje praktikoje ne kartą pabrėžta, kad baudžiamoji teisė nėra formali, ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus. Pavyzdžiui, susistumdymas prie Vilniaus rajono apylinkės teismo durų, stiprus rankos paspaudimas, siekiant sukelti fizinį skausmą, lengvas pliaukštelėjimas į sėdynę, įžeidžiantis kabinėjimasis, pasireiškiantis tampymu už rankų, ir kt. Išvardinti pavyzdžiai nėra tinkamas elgesys (o jam neabe­jotinai reikalinga tam tikra fizinė jėga), bet panaudota fizinė jėga yra minimali. Tokie veiksmai nesiekia nusikaltimams būdingo pavojingumo laipsnio bei neatitinka BK 140 straipsnyje aprašytos veikos prasmės ir logikos. Nustatytos bylos aplinkybės turi patvirtinti pačios veikos nusikalstamą pobūdį.

Iš teismų praktikos matyti, kad BK 140 straipsnyje numatyti padariniai – nežymus sveikatos sutrikdymas ir fizinis skausmas – nustatomi remian­tis Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėmis (toliau – Taisyklės). Minėtos Taisyklės, fizinio skausmo nustatymui skiria labai mažai dėmesio, t. y. jose nėra jokių medi­cininių kriterijų tokiai žalai nustatyti.

Taisyklių 8 punkte įtvirtinta, kad išvadą dėl fizi­nio skausmo sukėlimo teismo medicinos ekspertai daro remdamiesi bylos medžiagos duomenimis, patvirtinančiais buvusį mušimo ar kitokio smurtavimo faktą. Teismams dažnai kyla sunkumų nustatant, ar smurtiniai veiksmai sukėlė fizi­nį skausmą ar ne, kadangi teismo ekspertų išvadose būna pateikta tik prielaida apie skausmo kilimo galimybę. Fizinis skausmas nėra vienareikšmis ir pavojingumo prasme gali būti labai skirtingų formų, todėl negali būti nustatinėjamas ir pripažįstamas automatiškai. Fizinis skausmas pasireiškia nemaloniais pojūčiais, o tai – nukentė­jusiojo subjektyvus suvokimas. Fizinio skausmo kilimas yra nukentėjusiojo reakcija į jam daromą fizinį smurtinį poveikį. Lietuvos teismų praktikoje, vertinant fizinio skausmo kilimą, nukentėjusiojo suvokimui kartais suteikiama lemiama reikšmė.

Juk vertinama turi būti kaltininko veika, o ne nukentėjusiosio reakcija. Pati nukentėjusioji gali suklysti, neadekvačiai įvertinti situaciją. Šiuo atveju nukentėjusioji – psichikos sutrikimų turinti asmenybė. Psichologijoje ne kartą pabrėžta, kad labai dažnai skausmą lydi baimė ir įtampa, ir šios trys emocijos yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Nukentėjusiosios suvokimas gali būti klaidingas ir jį irgi reikia vertinti (ar jis atitiko situaciją). Be abejo, tai, kaip nukentėjusioji supra­to prieš ją galimai nukreiptus veiksmus, yra labai svarbu, tačiau pagrindiniu kriterijumi šios aplinkybės laikyti nereikėtų.

Paneigiu visus S.Jurgelevičienės akivaizdžiai melagingus parodymus, kad „2013 m. rudenį Z.Šegžda buvo jai su koja įspyręs į jos sėdmenis, jautė fizinį skausmą, buvo įvykis ir penktadienį, 2015-05-02, Z.Šegžda namuose metė į ją vaiko batuką, pataikė jai į dešinę ranką, kurią pakėlė gindamasi nuo Z.Šegždos metimo, jai skaudėjo, juto fizinį skausmą; taip pat Z.Šegžda yra ne kartą tiesiogiai ar netiesiogiai grasinęs jai trenkti.“ Be to paneigiu visus S.Jurgelevičienės akivaizdžiai melagingus parodymus, kuriuos ji davė 2016-11-04 teismo posėdžio metu.

2014.05.05 Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvadoje (t.1, b.l. 134) nurodyta, kad S.Jurgelevičienei po įvykio 2014-05-04 dieną objektyvių kūno sužalojimų nekonstatuota. Minėtos įstaigos specialistas po apžiūros pasisakė, kad „nurodytoje vietoje pakaušio srityje aiškių išrautų plaukų plotų nematyti. Nurodytoje vietoje dešiniajame dilbyje išorinių sužalojimų nematyti“.

Kadangi specialisto išvadoje mušimo ar kitokio smurtavimo fakto nekonstatuota, todėl byloje nėra jokių objektyvių duomenų ar galimai atlikti smurtiniai veiksmai sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą, ar ne.

Norint veiką kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį inkriminuojant mušimo ar kitokio smurtavimo pasekmėje sukelto fizinio skausmo požymį, būtina aiškiai ir konkrečiai nustatyti bei aprašyti aplinkybes, kuriomis buvo smurtaujama ir buvo žmogui sukeltas fizinis skausmas, nustatyti, ar inkriminuojamos veikos metu tarp nurodytų byloje asmenų apskritai buvo šeiminiai santykiai, vadinasi, nusikalstamos veikos konstatavimui nepakanka įvardyti tik tai, kad, nukentėjusiosios manymu, buvo sukeltas fizinis skausmas; reikia nurodyti fizinio skausmo sukėlimo aplinkybes. Tačiau nagrinėjamu atveju, byloje nėra įrodytos įvykių aplinkybės: laikas, vieta, būdas, įrankiai ir priemonės, padariniai, veiką padaręs asmuo, jo asmeninės savybės, nukentėjęs asmuo ir kt.

Dėl BK 145 straipsnio 2 dalies taikymo byloje

Kaip matyti iš bylos medžiagos, kilo rimtų abejonių dėl Zigmantui Šegždai inkriminuotų veikų, numatytų BK 145 straipsnio 2 dalyje, pagrįstumo. Remiantis pateiktais įrodymais galima konstatuoti, kad S.Jurgelevičienė įgyvendino iš anksto suplanuotą scenarijų - nepagrįstai apkaltinti Zigmantą Šegždą ir nepagrįstai praturtėti, prisiteisiant iš jo neprotingo dydžio 30 000 Eur neturtinę žalą. 2014-03-03 S.Jurgelevičienės ieškinį dėl vaiko išlaikymo dydžio nustatymo surašė baudžiamosiose bylose besispecializuojantis advokatas Valdemaras Bužinskas. Šią aplinkybę S.Jurgelevicienė patvirtino teismo posėdžio metu nurodydama kad pirkinių čekius ji pradėjo rinkti nuo 2013 m. gruodžio mėnesio. Tad S.Jurgelevičienė nuo 2013 metų turėjo galimybę gauti teisinę pagalbą iš profesionalaus baudžiamųjų bylų advokato V.Bužinsko. Vilniaus r. teisme teisėjo pavaduotoju dirbo kitas Bužinskas – dabar jau teisėjas Rolandas Bužinskas. Be to, S.Jurgelevičienė per apklausą teisme pripažino, kad 20 metų laikotarpyje turėjo galimybę gauti teisinę pagalbą iš savo sesers vyro Kęstučio Jogmino, dabar į pensiją išleisto Jonavos rajono vyr. prokuroro, dirbusio kartu su prokuroru ir teisėju Algimantu Valantinu.

Kad teisinė pagalba buvo jai teikiama, matyti iš S.Jurgelevičienės skundų, jos kaip liudytojos apklausos protokolų bei apklausos teisme, nes nukentėjusiosios tekstuose ir pasisakymuose naudojamos teisinį išsilavinimą turinčio asmens frazės ir sąvokos iš Baudžiamojo kodekso, BPK ar kasacinių teismų praktikos: „jutau didelį fizinį skausmą“, „sugriebė už plaukų“, „tempė už plaukų“, „turėjau realų pagrindą galvoti, kad grasinimai yra realūs“, „pavojus mano sveikatai bei gyvybei“.

Liudytojo apklausos protokole nurodyta (policijos specialistė J.Kučinskaja jį surašė 2014-04-05), kad S.Jurgelevičienė 2014 m balandžio mėnesį teikė daug skundų policijai dėl galimų Z.Šegždos ATPK pažeidimų, t.y. turėjo galimybę niekieno nevaržoma išvykti iš darbo ir gauti teisinę konsultaciją iš Vilniaus rajono policijos Maišiagalos policijos nuovados viršininko pavaduotojo J.Danilčenko.

Todėl teismas, išteisindamas Zigmantą Šegždą, privalo remtis in dubio pro reo principu, kuris įpareigoja nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia esant abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012). Analogišką poziciją užima ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, taip pat ne kartą konstatavęs, kad abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kt.).

Aš paneigiu visus S.Jurgelevičienės akivaizdžiai melagingus parodymus, kuriuos ji davė: 2014-05-12 akistatos metu, 2014-05-04, 2014-06-25, 2014-06-30, 2014-07-14, 2014-11-21, 2015-01-06, 2015-07-24 apklausų metu bei 2014-06-10 parodymų patikrinimą vietoje. Paneigiu visus liudytojų Teklės Šegždienės, Kristinos Simanavičienės, Alinos Voitkevič, Ramunės Abraitės bei 2015-07-27 Reginos Pečiulienės akivaizdžiai melagingus parodymus baudžiamojoje byloje. Paneigiu Ramunės Abraitės, Alinos Voitkevič ir Reginos Pečiulienės parodymus, duotus teismo posėdžio metu.

Paneigiu ir šiuos S.Jurgelevičienės pagrindinius parodymus byloje (cituoju parodymus iš kaltinamojo akto): su sugyventiniu konfliktai vyko dėl alimentų – nuo to laiko jis ją aktyviai terorizuoja; 2014-05-04 dieną sugyventinis šaukdamas prie jos pribėgo, sugriebė jai už plaukų ir ištempė iš kambario – tuo metu dukrą ji laikė ant rankų; visi pateikti garso įrašai yra padaryti įspėjant Z.Šegždą apie daromus garso įrašus; jis pradėjo ją bauginti, kad ir toliau ją terorizuos, sakė, kad rašys į visas valstybines institucijas skųsdamas ją ir ją išmes iš darbo; savo kalbomis jis nuolat ją žemino, žemino jos orumą, įžeidinėjo ją ir jos vaikus, vartojo keiksmažodžius, tyčiojosi, ji Z.Šegždą įspėjo, kad ji jų pokalbius įrašinės; jis sakė, kad jai bus blogai, nes ji greitai mirs, jis elgsis taip, kad ji medikus kvies kiekvieną dieną, o neištvėrus, pasikars; ji bijo jo, nes jis daro viską, kad ją įbaugintų; Z.Šegžda naudoja prieš ją psichologinio pobūdžio bauginimus – nuolat kalba apie mirtį, negerą savijautą, baugina, kad jo dėka pablogės jos socialinė padėtis,; Z.Šegžda pats provokuoja – pradeda mosikuotis rankomis prieš ją, užstoja praėjimą, neleidžia išeiti iš kambario, pačiumpa jos asmeninius daiktus (telefoną, rankinuką), nuo tokio jo elgesio ji baiminasi, kad jis ją gali sužaloti; praktiškai kiekvieną rytą ją apima baimė dėl galimo Z.Šegždos elgesio, susidūrimo su juo ir galimų jo neteisėtų veiksmų; siūlė jam kartu eiti pas psichologą, pas psichiatrus eiti nesiūlė; jai teko slėptis, kad nebūtų primušta per 2014 m Velykas, nes jis linkęs daužyti daiktus, linkęs muštis; didžiausia nesantaika prasidėjo nuo 2013 metų vasaros – jis siūlė jai dingti iš akių, išeiti iš namų, ėmė šaukti, kad keršys, su ja susidoros; konfliktai 2013 vasarą pasiekė ribą ir ji pasakė, kad daugiau nebegali su juo gyventi; įvyko pora pokalbių, pavyko susitarti, kad bandys santykius gerinti, susitaikyti; nuo 2013 metų ji ne kartą aliarmavo, kad negali su juo gyventi, tuo metu jis baugindavo maždaug pora dienų kas mėnesį ar porą savaičių, jis sakė, kad pradės nuo to, kad ji neturės kur akių dėti, kad niekur negaus darbo, kad į ją žiūrės kaip į silpnaprotę; vėliau bauginimai perėjo į grasinimus nužudyti at sutrikdyti jos sveikatą, jai sudarė pagrindą manyti, kad, grasinimus dėl ūmaus būdo jis gali įgyvendinti ir tai kėlė jai baimę ir nerimą; Zigmantas bandė ją sistemingai bauginti, jis išmano sistemingą bauginimą naudojant psichologinę prievartą, nes dėsto tokius seminarus, kaip „Psichologinio poveikio principai“; bijodama jo veiksmų gyvybei ir sveikatai, ji pradėjo daryti garso įrašus savo namuose mobiliojo ryšio telefonu; 2014-04-14 grasino, kad jai bus blogai, kad jai galas, kad jis ją perspėja, jog bus išvis blogai ir ji padarė tai patvirtinantį garso įrašą, kad ji buvo terorizuojama, naudojant psichinę prievartą; 2014-05-25 Z.Šegžda jai taip pat grasino ir terorizavo žodžiais, kuriuos ji suprato, kad jis ją norėtų nužudyti, dėl šių siaubingų grasinimų Z.Šegždai esant neadekvačiam, ji namuose padarė garso įrašą savo telefone; 2014-04-28 Z.Šegžda taip pat terorizavo, jo žodžius suprato kaip realius jos gyvybei ir sveikatai, dėl to padarė pokalbio garso įrašą savo namuose; visi šie Z.Šegždos grasinimai nuo 2013-10-16 iki 2014-05-04 kėlė baimę, nerimą, ji pergyveno ne tik dėl savęs, bet ir dėl vaikų, bijojo, kad nebūtų nužudyta, bijojo, kad jis nesiimtų realių veiksmų, todėl net ir jam esant agresyviai nusiteikus, ji stengėsi būti rami, su juo kalbėti ramiai, o dažniausiai tylėdavo; jai buvo skaudu girdėti protu nesuvokiamas jos garbę ir orumą žeminančias frazes; tai nuo 2013-10-06 iki pat jo išsikraustymo (iškraustymo?, - autoriaus pastaba) iš namų 2014 m. vasarą vyko nuolat; 2015-06-14 dieną Z.Šegžda prieš išvažiuodamas jų mažametę dukrą gąsdino sakydamas, kad „jis jau turi išvažiuoti, kokia bloga mama, kad jį pasodino į kalėjimą, kad tuoj iškvies policiją ir pasodins į kalėjimą“; ji mano, kad Z.Šegždos apsilankymai 2015-06-14 ir 2015-06-28 pakenkė jos dukros sveikatai, nuo 2013 m. spalio mėn. netinkamai elgdamasis su S.Jurgelevičiene , t.y. ją žemindamas dukters akivaizdoje sutrikdė ir dukters sveikatą.

Paneigiu visus S.Jurgelevičienės akivaizdžiai melagingus parodymus, kuriuos ji davė 2016-09-23 teismo posėdžio metu.

Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad jos vaikai 2012 m. rudenį išvyko atgal į Rūdiškes, nes neva buvau jais nepatenkintas, paneigiu, kad priekaištavau vaikams dėl sienų braižymo ir šuns paleidimo. Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad 2013 m. vasarą aš dėl jos pasisakymų neva pratrūkdavau, jos pasisakymai neva iššaukdavo mano agresiją, Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad 2013 m. vasarą jai neva grasinau, kad jei išsiskirsime, neva aš ją persekiosiu, tampysiu po įstaigas.

Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad 2013 metais neva jai kalbėjau apie mirtį. Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad neva kalbėjau, kad galima užsakyti nužudymą ir kiek toks užsakymas kainuoja, Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad 2013 metais neva jai kalbėjau, kad jos kauliukus išbarstysiu. Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad neva sakiau, kad Matijošaitienė ne veltui nukrito nuo laiptų.

S.Jurgelevičienė skundžiasi, kad 2013 metais parašiau vaiko teisių tarnybai už tai kad paliko namie 1,5 metų mergytę ir išvyko į komandiruotę, ir už tai, kad savo kitus 2 vaikus paliko Rūdiškėse be priežiūros, o paskui ji sako, kad pergyveno, kad esą aš galiu imtis smurtinių veiksmų, kad esą galiu ją nužudyti. Turėjau teisę skųsti jos žiaurų elgesį su jos 3 vaikais. S.Jurgelevičienės išvados dėl to, kad ji pergyveno, kad jai kažką galiu padaryti yra nelogiškos ir nepagrįstos. Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad neva mano agresija sustiprėjo 2014 metų balandžio mėn,.kai sužinojau, kad ji padavė civilinį ieškinį.dėl vaiko išlaikymo. Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad nuo 2014 metų balandžio mėn. neva pradėjau kas dieną kelti neįsivaizduojamus konfliktus. Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad nuo 2014 metų balandžio mėn neva ryte specialiai rėkdavau tam, kad pažadinčiau dukrą. (Rytais aš dirbdavau katilinėje – reikėjo 325 kv.m ploto namą ir vandenį malkomis šildyti). Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad kažkokie, kaip teisėjas sako, buvo „taip sakant, rytiniai konfliktai“ su S.Jurgelevičiene.

Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad nuo 2013 metų vasarą neva grasinau jai atimti gyvybę, ir tai matė 1 metų ir 3 mėn. dukra. Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad aš neva žinojau ir man buvo bendrai pasakyta, kad ji įrašinėja mūsų pokalbius. Paneigiu jos parodymą, kad neva kažkada jai išplėšiau iš rankų videokamerą. Paneigiu, S.Jurgelevičienės parodymus, kad daugumoje atvejų ji neva man pasakydavo, kad įrašinėja pokalbius. Apie garso įrašus sužinojau tik 2014 spalio mėn, gavęs prokurorės nutartį atmesti mano prašymą nutraukti ikiteisminį tyrimą.

Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad aš neva ją terorizuodamas vydavau, varydavau ją iš namų. Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad jos kalbos apie namo klausimo sprendimą neva iššaukdavo mano agresiją.

Nelogiški S.Jurgelevičienės teiginiai, kad neva ji neišvyko iš namo Sudervėje gyventi kitur, nes bijojo ten pat gyvenančio Z.Šegždos.

Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad 2014-04-19 jai iškilo grėsmė, kad Z.Šegžda ją sumuš per Velykas, grasino trenkti, daužė kiaušinius. Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad „jisai (Z.Šegžda) pribėga ir nueina, nepaliečia, tokiu būdu baugina; galėdavo mesti kempinę arba pribėgęs apspjauti; buvo įspyręs.“ Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad 2014 m. pavasarį mažametė dukra pradėjo rėkti naktimis ir tą girdėjo Z.Šegžda. Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad „aš jam (Z.Šegždai) kitą dieną bandžiau sakyti, kad, jei nori konfliktuoti, daryk tai atskirai, sakyk man, bet Z.Šegžda nesustodavo; jis specialiai dukrą erzindavo.“

Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus dėl mano 2015 m. lankymosi namuose pas dukrą; „Pirmi apsilankymai nieko lyg ir buvo; paskui pradėjo kaltinti kitus, terorizuoti mane, konfliktuodavo su vaiko teisių apsaugos atstovais.eskaluoja, kad mane ir visus atleis iš darbo“ Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus dėl mano 2015 m. lankymosi namuose pas dukrą neva aš sakiau dukrai: „Žinai, aš turiu važiuoti, nes mama mane į kalėjimą uždarys; važiuoju, nes policija atvažiuos; bendraudamas su dukra ją nuteikinėjo prieš mane; kai Z.Šegžda pradėjo kelti konfliktus, prasidėjo dukros verkimas, verkdavo nenumaldomai.“ Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad aš grasinau jos kitus du vaikus patraukti baudžiamojon atsakomybėn.“ Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad neva Z.Šegžda metė iš antro aukšto butelį plastikinį su vandeniu, bet nepataikė.“ Paneigiu S.Jurgelevičienės parodymus, kad neva Z.Šegžda ją žemindavo žodžiais: „Invalide, aš tau koją sulaužysiu.“

2015.09.23 dieną per popietinį teismo posėdį 26-ąją minutę S.Jurgelevičienei pateikiau klausimą: „Šiandien parodei teismui, kad 2015 metais dukros lankymo namuose metu Z.Šegžda pradėjo tave terorizuoti. Manydama, kad mano veika turi nusikaltimo sudėtį (BK 145 str. 2 d.), kodėl nesiskundei, kodėl nesikreipei dėl to į policiją, nesikreipei dėl terorizavimo?“ S.Jurgelevičienė į klausimą atsakė taip: „Kviesti policiją kiekvienu atveju, arba rašyti, žinot, aš neturėjau nei tam laiko, nei mano vertybės tokios, kad už kiekvieną prasižengimą rašyčiau į policiją. Aš dirbu, išlaikau šeimą.“ Toks S.Jurgelevičienės teiginys paneigia, kad ji buvo terorizuojama. Tad, jos parodymai apie tai, kad 2015 metais ją neva terorizavau, yra melagingi. Juolab, kad visų susitikimų su dukra metu Z.Šegžda atsivesdavo liudytojus, kurie stebėjo ir fiksavo įvykius.

2015.03.26 dieną Ukmergės rajono apylinkės teisme per popietinį teismo posėdį S.Jurgelevičienei pateikiau klausimus ir ji į juos atsakė taip:

1. Kaltinamajame akte rašoma, kad Z.Šegžda įtariamas tuo, kad išsakė S.Jurgelvičienei tokį tekstą : „be dantų vaikščiotum, nes myžčiau ne pro subinę, o pro dantis“. (po šios frazės pokalbis tęsėsi dar 45 minutes) Kokios mintys jums kyla išgirdus šį tekstą ? Ką jūs jaučiate išgirdusi šį tekstą ?. Ką supratote iš šio teksto?

S.Jurgelevičienė. (Ilga pauzė). „Jaučiausi, kad buvau bauginama. Jaučiau baimę ir nesupratimą, kas vyksta. Tokie žodžiai nesuvokiami.“

7. Kaltinamajame akte rašoma, kad Z.Šegžda įtariamas tuo, kad grasino S.Jurgelevičienei padaryti pavojingą gyvybei veiką 2013-10-06, 2014-04-10, 2014-04-14, 2014-04-17, 2014-04-19. 2014-04-25 2014-04-28, 2014-05-04 dieną. Kokių neatidėliotinų priemonių ėmėtės, supratusi, kad kilo reali grėsmė jūsų gyvybei?

S.Jurgelevičienė: „Buvo labai sunkus momentas. Buvau visiškai palūžusi. Turėjau vilties, kad galbūt (jis) neįgyvendins šito. O neatidėliotina priemonė buvo (pokalbių) įrašymai, kad tiesiog liktų. O kaip bus, turbūt man tuo metu buvo beveik vienodai. Tarkim, kai buvote agresyvus, aš užsirakindavau kambaryje. Spynas pastačiau po 2014-04-19.“

8. Kaip jūs ruošėtės apsiginti tuo atveju, jei kažkas jus užpultų, panaudotų fizinį smurtą, kirvį, peilį, ginklą ar kitą įrankį?

(Išgirdusi klausimą intensyviai ir nepaliaujamai šypsosi, net padariau viešą pastabą).

S.Jurgelevičienė: „Aš specialiai nesiruošiau gynybai. Kai kildavo grėsmė, kreipdavausi į policiją. Aš taip pat ieškojau būsto, kur persikelti. Tačiau aš nemačiau prasmės ginkluotis, gintis arba išvažiuoti į užsienį. Kadangi mus sieja vaikas, tai beprasmiška, nes jūs vis tiek turėsite priėjimą prie manęs. Kreipiausi į policiją 3 kartus (iš 8 epizodų, - autoriaus pastaba). Asmeninių santykių aiškintis teismuose neturėjau jokios patirties. Žmonės paprastai teismuose nesibylinėja dėl santykių.“

9. Kiti žmonės pasyviai laukia, kol juos užpuolikas sužalos tam, kad galėtų teikti įrodymus policijai. Papasakokite kaip buvo jūsų situacijoje. Ko jūs laukėte?

1:43 val

S.Jurgelevičienė: „Laukiau, kol jūs susitvarkysite ir mes galėsime susėsti ir spręsti klausimus dėl vaiko, kaip gyvename toliau arba skirstomės.“

10. Kaltinamajame akte rašoma, kad Z.Šegžda įtariamas tuo, kad grasino S.Jurgelevičienei padaryti pavojingą gyvybei veiką 2013-10-06, 2014-04-10, 2014-04-14, 2014-04-17, 2014-04-19. 2014-04-25 2014-04-28, 2014-05-04 dieną. Kodėl po šių galimai padarytų veikų, jei jūs manote, kad jos buvo padarytos, iš karto nesikreipėte pagalbos pas artimuosius?

S.Jurgelevičienė: „Aš kreipdavausi, nakvodavau pas draugę (užmiršo, kad turėjo 2 metų vaiką, - autoriaus pastaba) po fizinio smurto, kai jus paleido iš policijos. Aš bandau atgaminti. Tie nakvojimai buvo keli. Esu nakvojusi po Velykų, kai išleido, buvo kita diena, tą dieną nakvojau. Po fizinio smurto nakvojau pas draugę kartą, ar kitą naktį. Aš nepamenu dienos, prisimenu įvykius, draugė patvirtins.“

11. Jūs teigiate, kad girdėjote, kad grasinama jums atimti gyvybę, kada, jūsų vertinimu, kaltinamasis norėjo atimti jūsų gyvybę – tuoj pat po grasinimo, po valandos, kitą dieną ar po mėnesio?

S.Jurgelevičienė: „Jis tai galėjo planuoti kažkurią dieną. Kartais atrodė, kad tuo metu jis puls. Tai galėjo įvykti bet kada.“

12. Kodėl po kiekvienos veikos, kai supratote kad jus baugina, išvardintomis dienomis iš karto nepranešėte policijai? Kodėl nesiskudėte policijai kitą dieną ar po savaitės?

1:51 val

S.Jurgelevičienė: „Iš pradžių bandžiau mūsų santykius spręsti be policijos, nes šeima ir vaikas yra nesuderinami su policija. O ką tas kreipimasis į policiją pakeis? Policija čia buvo kaip kraštutinė priemonė.“

13. Kodėl išgirdusi grasinimus nepasitraukėte nuo įtariamojo asmens į šalį, nesislėpėte kitame kambaryje, garaže ar katilinėje, bet tęsėte pokalbio įrašinėjimą,

įrašinėjote valandų valandas?

1:53

S.Jurgelevičienė: „Aš traukdavausi ir į kitus kambarius, jūs vaikščiodavote iš paskos. O ta grėsmė reali. Jūs daugiau grasinote atimti gyvybę ne šiuo metu, o apskritai, supratau, kad jūs užsakysite nužudymą arba kitą planą sudarysite.“

14. Sprendžiant iš bylos duomenų (800 garso įrašų ar daugiau), jūs paslapčia įrašinėjate sutiktų žmonių ir mano pokalbius. Kokių tikslų siekėte slapta įrašinėdama Z.Šegždos pokalbius, kaip tai jus apgins?

1 val. 54 min.

S.Jurgelevičienė: „Gynybos tikslais. Siekiau gynybos tikslo.“

15. Klausimas susjęs su jūsų motyvacija įrašinėti byloje pateiktus tekstus. Kiek tai buvo jūsų smalsumo klausimas, noras sužinoti, kas dar bus pasakyta, o kiek visgi jūs supratote, kad prieš jus tuoj pat bus padaryta jūsų gyvybei pavojinga veika? Kaip pokalbių garso įrašas jus gali apginti?

1:55

S.Jurgelevičienė: „Nes jei policiją iškviečiu, tai ji netiki, matyt, vieno asmens parodymu. Jei man trenktumėte, irgi aš neįrodyčiau.“

16. Ar tikėjotės (kokiu mastu tikėjotės), kad jūsų daromi garso įrašai gali jus apsaugoti nuo fizinio susidorojimo su jumis? Pateikite samprotavimus apie tai, kad jūsų daromi garso įrašai kažkokiu būdu galėjo jus apsaugoti nuo fizinio smurto? Prašau pateikti įrodymus, kad kiekvieną kartą mane perspėjote, kad darote pokalbių garso įrašus?

1 val. 57 min.

S.Jurgelevičienė: „Ne kiekvieną kartą sakau, kad aš dabar tave įrašinėju, nes buvote agresyvus. Aš negalėjau pasakyti jums, kad įrašinėju pokalbį, nes jūs pultumėte mane ir tai išprovuokuotų agresiją fizinę. Aš neturiu įrodymų, kad tave perspėjau prieš darydama garso įrašus.“

19. Jei teigiate, kad bijojote, kad įtariamasis gali atimti jums gyvybę, kodėl neišvykote gyventi į savo butą Trakų rajone? Jūs teigiate, kad 8 kartus bijojote.

2:10 val.

S.Jurgelevičienė: „Nes tai nepadėtų. Butą Trakų rajone buvau išnuomavusi. Buvome įsikūrę Sudervėje. Dukrytė maža. Čia (Sudervėje) auklė yra. Tas butas netinkamas vaikui gyventi, nes bute buvo pelėsis, o dukrytė buvo alergiška. Aš ieškojau kito būsto Sudervėje.“

20. Kokį, jūsų manymu, nusikaltimą turėtų padaryti Zigmantas Šegžda, kad jūs būtumėte motyvuota palikti gyvenamą būstą Vilniaus rajone ir persikelti gyventi į savo butą Trakų rajone? Patikslinau klausimą: „Jei kalbate, kad bijote, bet sėdite namie. Ką turėčiau jums padaryti, kad pradėtumėte manęs bijoti?“

S.Jurgelevičienė: „Aš svarsčiau galimybes į užsienį išvažiuoti. Svarsčiau galimybes išsikelti į kitą būstą. Tuo metu taip neįvyko. O paskui pats išsikėlėte (iš savo namo).“

Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais proceso veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

BPK 28 straipsnio 2 dalyje ir 98 straipsnyje nustatyta nukentėjusiojo ir jo atstovo teisė teikti įrodymus bei galimybė savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Tačiau proceso dalyvių pateikti duomenys automatiškai netampa įrodymais. Pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Vienas esminių reikalavimų, keliamų įrodymams baudžiamajame procese – įstatyme nustatytos jų gavimo tvarkos laikymasis (BPK 20 straipsnio 1 dalis).

Tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo, teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Duomenys, kurie gaunami suvaržant įstatymų garantuotas žmogaus teises (pavyzdžiui, asmens teisę į privataus gyvenimo ir susižinojimo slaptumo gerbimą), nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos, laikomi gauti neteisėtu būdu ir pažeidžia BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Duomenys, gauti įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu, įrodymais nepripažįstami (2014-02-25 LAT nutartis Byloje 2K-68/2014). Pradėjus ikiteisminį tyrimą, duomenys, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, renkami tik vadovaujantis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis.

Iš nukentėjusiosios parodymų teisme matyti, jog tai, kad nukentėjusioji S.Jurgelevičienė įrašinėja pokalbius, kaltinamajam Z.Šegždai nebuvo žinoma. 2016-09-23 per teismo popietinį posėdį (įrašo laikas 1 val. 57 min.) Į mano klausimą teismo posėdžio metu „Prašau pateikti įrodymus, kad kiekvieną kartą mane perspėjote, kad darote pokalbių garso įrašus?“ S.Jurgelevičienė parodė, kad: „Ne kiekvieną kartą sakau, kad aš dabar tave įrašinėju, nes buvote agresyvus. Aš negalėjau pasakyti jums, kad įrašinėju pokalbį, nes jūs pultumėte mane ir tai išprovokuotų agresiją fizinę (…) Aš neturiu įrodymų, kad tave perspėjau prieš darydama garso įrašus.“

Garso įrašuose užfiksuotų pokalbių turinį kaltinamasis paneigė, kaltinamojo Z.Šegždos prašymą padaryti garso įrašų informacinių technologijų teismo ekspertizę atmetė pati prokuratūra dar ikiteisminio tyrimo metu.

Iš kaltinamojo akto teksto galima spręsti, kad S.Jurgelevičienė parodė, jog ji garso įrašus atliko laikotarpiu nuo 2013 m. spalio 6 dienos iki 2014 gegužės 4 dienos.

2014 gegužės 4 dieną pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 140 str. 2 dalį. Minėtų garso įrašų kopijas CD laikmenoje S.Jurgelevičienė pateikė Vilniaus r. policijos komisariato Maišiagalos PN vyr. tyrėjui J.Danilčenko tik 2014 m. birželio 18 dieną.

2014 m. liepos 17 dieną prokurorė V.Bracevičienė pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 str. 2 dalį, motyvuodama tuo, kad „iš garso įrašo matyti, kad Z.Šegžda terorizuoja S.Jurgelevičienę“, nors pati S.Jurgelevičienė dėl šios veikos apskritai neteikė jokio prašymo. Taigi ikiteisminį tyrimą pagal BK 145 str. 2 dalį prokurorė pradėjo praėjus mėnesiui po to, kai CD laikmena su garso įrašų kopija buvo pateikta policijai.

Pažymėtina, kad tik 2014 m. spalio 27 dieną (praėjus daugiau kaip 3 mėnesiams nuo ikiteisminio tyrimo pradžios) pagal daiktų pateikimo protokolą S.Jurgelevičienė pateikė policijos tyrėjui Valdui Kazlauskui mobilaus ryšio telefoną LG. Iš 2014-10-27 daikto apižūros protokolo matyti, kad buvo nufotografuoti mobilaus ryšio telefono ekrane esančių garso įrašų numeriai, trukmė ir datos, tačiau telefonu nebuvo perklausyti įrašai, telefone esantys garso įrašai nebuvo perkelti į policijos kompiuterį ir ten perklausyti, t.y. nebuvo nustatyta, ar originalūs įrašai telefone apskritai egzistuoja. Tą pačią 2014 m. spalio 27 dieną S.Jurgelevičienė atsiėmė iš policijos tyrėjo mob.ryšio telefoną, pasižadėdama mob.ryšio telefoną saugoti, garso įrašų, reikšmingų tyrimui neištrinti.

Kai privačiai padarytas pokalbių garso įrašas pateikiamas kaip įrodymas, teismas gali juo remtis tik patikrinęs jo atsiradimo aplinkybes ir įsitikinęs jo (įrodymo) patikimumu. Kaltinamasis Zigmantas Šegžda viso proceso metu nuosekliai nepripažino fakto, jog garso įrašuose buvo įrašytas (užfiksuotas) jo balsas, Z.Šegžda patvirtino, kad garso įrašuose ne jo balsas. Beje, teisme nepavyko nustatyti, kada, kurioje vietoje, kokioms aplinkybėms esant S.Jurgelevičienė darė garso įrašus.

Taigi byloje esančių garso įrašų teisėtumas negali būti grindžiamas BPK nuostatomis, nes jie padaryti dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo, juolab, kad BPK 158 straipsnyje numatyti veiksmai gali būti atliekami tik ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimu, duotu pagal prokuroro prašymą. Šie įrašai negali būti laikomi ir daiktu ar dokumentu BPK 98 straipsnio prasme, nes juose esantys duomenys galėjo būti fiksuojami tik BPK nustatyta asmenų apklausos tvarka. Taigi teismas neturi pagrindo remtis S.Jurgelevičienės padarytuose garso įrašuose užfiksuotais duomenimis. Kadangi kilo abejonių dėl pokalbių įrašų teisėtumo, teismas, nagrinėdamas bylą, neturi pagrindo vertinti šiuose įrašuose užfiksuotų duomenų. Nukentėjusioji S.Jurgelevičienė nėra baudžiamojo proceso subjektas, galintis daryti slaptus garso įrašus, todėl jie neatitinka ir įrodymams keliamo teisėtumo ir leistinumo reikalavimo.

Siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinant, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti psichine prievarta, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai. BK 145 straipsnio 1 dalyje tiesiogiai suformuluota, kad baudžiamas tik toks grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino jį realizuoti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys Nr. 2K-403/2006, 2K-142/2007, 2K-26/2010). Taigi nustatant grasinimo realumą, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad nagrinėjamojoje situacijoje buvo pakankamas pagrindas bijoti dėl šio asmens ketinimų ir kad jis iš tikrųjų siekė įbauginti nukentėjusįjį (tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan.). Analogiškai grasinimo realumas suprastinas ir vertinant BK 145 straipsnio 2 dalyje nurodytus grasinimus susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką. Kita vertus, BK 145 straipsnio 2 dalyje taip pat kriminalizuotas ir sistemingas žmogaus bauginimas, kuris gali reikštis ne tik grasinimais atlikti aukščiau minėtas konkrečias pavojingas veikas, bet ir kitais baimę, nerimą ar nesaugumo jausmą keliančiais veiksmais (pvz., besikartojančiais įžeidinėjimais, grasinimais kaip nors pakenkti, priekabiavimu, atviru sekimu, gąsdinančiais naktiniais skambučiais, amoralaus pobūdžio SMS žinutėmis ir pan.). Tokios sistemingos psichinės prievartos realumui konstatuoti nebūtina, kad nukentėjusysis turėtų pagrindą bijoti būtent dėl savo gyvybės ir sveikatos, bet pakanka išvados, jog jis sąmoningai buvo verčiamas nerimauti, nesaugiai jaustis.

Todėl, sprendžiant apie terorizavimo realumą, reikia nustatyti ne tik tai, kaip nukentėjusioji vertina kaltininko veiksmus ar įvykio aplinkybes, bet kartu yra būtina nustatyti ir kad pats kaltininkas suvokė, jog pavojingai psichiškai veikė nukentėjusiąją, kėlė jai baimės, netikrumo jausmą ir norėjo taip elgtis.

Sprendžiant, ar yra BK 145 straipsnio 2 dalies sudėtis, visais atvejais būtina nustatyti, kaip konkretų grasinimą suprato ir priėmė nukentėjusysis, be to, įvertinti išsakytų grasinimų pobūdį, intensyvumą ir realumą.

Taikant BK 145 straipsnį, praktinių problemų tikrai esama. Pirma problema: tokie nusikaltimai, kaip neteisėtas abortas, gali būti fiksuojami ir vertinami objektyviais kriterijais ir aiškiomis faktinėmis aplinkybėmis, tačiau BK 145 str. nurodomas žmogaus terorizavimas yra nustatomas ir vertinamaisiais kriterijais, t.y. veikia subjektyvaus žmogiškojo vertinimo faktorius. Kita problema, kad BK 145 str. 2 dalyje yra numatytos dvi alternatyvios nusikalstamos veikos, t.y. žmogaus terorizavimas grasinant susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką, ir kita alternatyvi veika - sistemingas žmogaus bauginimas naudojant psichinę prievartą. Visiškai akivaizdu, kad abi minėtos veikos labai skiriasi pavojingumo mastu.

Trečia, ir, ko gero, svarbiausia problema ta, kad inkriminuojant veikas vadovaujantis vertinamaisiais kriterijais ypač didelę reikšmę turi teisėsaugos pareigūnų (tyrėjų, prokurorų, teisėjų) teisinė kvalifikacija ir išprusimas, o svarbiausia - jų moralinių vertybių sistema, sąžinė ir padorumas.
Norint veiką kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 2 dalį inkriminuojant sistemingo bauginimo požymį, būtina aiškiai ir konkrečiai nustatyti bei aprašyti aplinkybes, kuriomis buvo grasinama, kokiu būdu pasireiškė tie grasinimai ir sistemingumas, vadinasi, nusikalstamos veikos konstatavimui nepakanka įvardyti tik tai, kad, nukentėjusiosios manymu, buvo grasinama; reikia nurodyti grasinimų aplinkybes. Tačiau nagrinėjamu atveju, byloje nėra įrodytos įvykių aplinkybės: laikas, vieta, būdas, įrankiai ir priemonės, padariniai, veiką padaręs asmuo, jo asmeninės savybės, nukentėjęs asmuo ir kt.

Pažymėtina, kad BK 145 str. 2 d. numato tik vienos rūšies laisvės atėmimo bausmę, kurios maksimalus terminas siekia ketverius metus. Nors už apysunkius nusikaltimus įstatymų leidėjas paprastai numato kelių rūšių bausmes, už šį nusikaltimą numatyta tik viena laisvės atėmimo bausmė. Taigi įstatymų leidėjas šį nusikaltimą laiko pakankami rimtu nusikaltimu, kuris kelia realų pavojų žmogaus gyvybei ar sveikatai. Baudžiamoji teisė, kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), negali būti naudojama kaip įrankis bet kokių santykių aiškinimuisi. Įvertinus byloje esančius duomenis, Zigmanto Šegždos ir Sigitos Jurgelevičienės, kaip gyvenamojo namo bendrasavininkių, santykių pobūdį, nėra pagrindo daryti išvadą, kad kaltinamasis Zigmantas Šegžda savo elgesiu sistemingai baugino nukentėjusiąją Sigitą Jurgelevičienę ir jos atžvilgiu naudojo psichinę prievartą.

Esant konfliktinei situacijai, abiem pusėm visiškai skirtingai aiškinant įvykių aplinkybes ir nesant kitų patikimų įrodymų, negalima padaryti vienareikšmės ir objektyvios išvados dėl Zigmanto Šegždos kaltės. Be to, baudžiamosios bylos medžiagoje neatskleista BK 145 straipsnio 2 dalies sąvoka „sistemingai baugino žmones naudodamas psichinę prievartą“, nepasisakyta dėl konkrečių bauginimų susidorojimu laiko, vietos, skaičiaus ir būdų bei jų realumo nukentėjusiosios gyvybei, sveikatai ar turtui.

Kadangi teismo sprendimas gali būti pagrįstas tik patikimais įrodymais, visas abejones aiškinant kaltinamojo naudai, darytina išvada, kad Zigmantas Šegžda išteisintinas neįrodžius, jog jis padarė nusikalstamą veiką.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyti komentarą

Tavo komentaras